Paskola Kreditas. Būsto Paskolos

Iš ES valstybių mažiausiai yra pasiskolinusios Rumunija, Bul­garija ir Estija. Lietuva užima 4 vietą nuo pabaigos. Kiekvienam Lietuvos piliečiui tenkanti sko­los dalis – beveik 10 tūkst. Lt, be to, kasmet mes sumokame apie 500 Lt palūkanų. Kitaip sakant, jei kalbėtume apie vidutinę algą Lietuvoje, šiuo metu kiekvienas esame skolingas po metų atly­ginimą. O kur dar milijardas pi­liečių asmeninių skolų, galinčių smogti skaudžiau nei valstybės skolos. Atrodytų, vis dėlto geriau skolintis valstybei, nes jos bent jau neišmes iš buto, nei įstumti į beviltišką padėtį žmones. Tačiau yra, kaip yra. Nors, atrodo, ga­lėtume džiaugtis palyginti maža skola ir tuo, kad mūsų nelinks­niuoja kaip plevėsų valstybės, tačiau menkai išsivysčiusių vals­tybių kaimynystė ne itin džiugi­na. Tik Estijos atveju galėtume kalbėti apie sąmoningą ir kons­truktyvią politiką. Apie panašias kaip Lietuva šalis galima būtų pasakyti, jog jos neprasiskolino todėl, kad joms niekas tiek ne­skolino arba siūlė tiesiog nepa­keliamas palūkanas.

Gana mažą mūsų valstybės paskolą lemia ir tai, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, deja, labiau rėmėsi vidiniais ištekliais. O tai smarkiai pablogino žmonių pa­dėtį, minimizavo ir taip minima­lias socialines paslaugas. Turint omeny, kad paskutinėse vietose esame ir pagal kitą rodiklį – per­skirstomąją BVP dalį (Lietuvoje ji geriausiais laikais siekė vos 30 proc, labiausiai išsivysčiusiose šalyse – iki 60 proc), rodančią, kiek valstybėje teikiama socialinių paslaugų, kokia jų koky­bė, – tai nenuteikia džiugiai. Jei lygintume su šeima, tai šeimos galva griežtai atsisako skolintis iš giminių ir nutaria, kad geriau ko­kius metus vaikus maitinti kruo­pomis ir vandeniu. Galima sakyti, kad toks yra mūsų kelias.

Didelė skola – didelė ekonomika

Didelė valstybės skola yra nevienareikšmis dalykas: svarbu ne tiek skolos dydis, kiek vals­tybės gebėjimas skolą grąžinti ir valdyti. Sakykim, kad ir kaip finansų analitikų choras giedo­tų, kaip prastai laikosi JAV eko­nomika, jai visi noriai skolina ir skolins. JAV valstybės skolą galima stebėti Niujorko „Times” skvere ir matyti, kaip ji keičiasi kiekvieną minutę. Tačiau, matyt, amerikiečiai prie šio vaizdo jau yra pripratę.

Graikams staiga pasirodžiusi tokia vaizdinė priemonė galbūt sukeltų šoką. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, net stipriausios pa­saulio valstybės nuolatos yra skolingos. Jos netgi nekelia tokio tikslo: štai nuo tokių ir tokių me­tų nebūsime niekam skolingi.

Žodžiu, mūsų trečdalio BVP skola pagal tarptautinius stan­dartus tikrai nelaikoma didele. Nerimą keltų nebent jos nuo­latinis nekontroliuojamas di­dėjimas. Vis dėlto atrodo, kad nuo šio reiškinio galėtų mus išgelbėti nebent stebuklas. Be­je, analitikų teigimu, didžiausią nerimą kelia „Sodros” deficitas -dėl vis didėjančios migracijos, visuomenės senėjimo ir nemažėjančio nedarbo proveržio čia vargiai galima tikėtis ko nors kito. Didžiausia bėda ta, kad šios išlaidos, nors neišvengiamos, yra neproduktyvios-jos neku­ria nei darbo vietų, nei BVP, ne­bent žmonės į biudžetą sumoka PVM.

Nebaigta diskusija

Europos Komisijos vertini­mais, ES valstybių skola ne­trukus turėtų viršyti 80 proc. Sąjungos BVP. Be to, Komisijos duomenimis, šiuo metu tik trys ES valstybės – Estija, Švedija ir Liuksemburgas – atitinka Stabi­lumo ir augimo pakto taisykles, ribojančias biudžeto deficitą (ties 3 proc. šalies BVP) ir vals­tybės skolą (ties 60 proc. šalies BVP). Todėl net ekonomiškai sti­priausios ES valstybės šiuo me­tu yra susirūpinusios tuo pačiu, kaip ir Lietuva, klausimu – biu­džeto deficito mažinimu ir vie-šųjųfinansų balansavimu.

Tiesa, ir Europoje nesutaria­ma, ar reikėtų kliautis vartojimo skatinimu, ar vis dėlto derėtų griebtis griežtesnių finansinių priemonių.Tai – nebaigta ekonomistų diskusija, ir mūsų Vyriau­sybė neturėtų bandyti mums įteigti, kad biudžeto deficito mažinimas Didžiojoje Britanijoje yra tas pats, kas Lietuvoje, ir kad ta pati skolos problema reiškia, jog ES’ mes visi esame lygūs ir drauge grumiamės su vienodais sunkumais.

Net labiausiai prasiskolinusi Graikija, kur gyvena labiausiai protestuoti mėgstantys pilie­čiai, per kelis mėnesius sugebė­jo biudžeto deficitą sumažinti perpus. Lietuva po visų pensijų ir socialinių išmokų knaibymų, nemokamų pietų mokyklose naikinimų ir tikrų ar menamų viešojo sektoriaus darbuotojų atleidimų biudžeto deficitą su­mažino vos pora procentų. Nors tai tėra hipotezė: esą jis ga­lėjo viršyti 10 proc, o dabar po visų pastangų neviršija, bet yra netoli šio skaičiaus.